fbpx

SURASKITE SAVO SVAJONIŲ KELIONĘ

Mano didžiausia baimė – slidinėjimas!

Kas galėjo pagalvoti, kad mano didžiausia baimė buvo slidinėjimas, kai dabar jau dagiau nei 15 metų džiaugsmingai perkame skrydžio bilietus ir lekiam slidinėti į kalnus. Dažniausias visų užduodamas klausimas, kodėl aš slidinėju? Juk taip šalta ir pavojinga, o ir geriau pabėgti į kokią egzotišką salą ir mėgautis saule po palmėmis. Juokdamasi atsakau, kad su slidinėjimo kostiumu aš atrodau daug geriau nei su maudymosi kostiumu.  O iš tikrųjų, niekas taip neišvalo galvos, kaip fizinis krūvis visą dieną gryname ore. Vakare nelieka jokių neigiamų emocijų ir būna daug juoko. Jautiesi kaip laimingas vaikas, o ir miegi kaip kūdikis.

 

SLIDINĖJIMAS YRA ĮKANDAMAS VISIEMS

 

Nemažai moterų sako, kad joms nesmagu, nesigauna ir sunku. Turiu auksinį patarimą būtent pradedančioms moterims: būtinai pasiimkite slidinėjimo pamokas. Instruktorius išmokys  teisingos technikos per 2 dienas (jei slidinėjate Italijoje ir instruktorius gražus, pasiimkite ir trečią pamokų dieną – padeda) ir jau pirmas slidinėjimas jums taps dideliu malonumu. Slidinėjime nėra amžiaus ribos, jis yra įkandamas ir vaikui, ir seneliui. Tai pramoga, kuria gali užsiimti kelios kartos. Yra tekę trasose matyti vos pastovinčių vaikučių dar su tiūtėmis, bet jau puikiai čiuožiančių. Esam matę ir vyriškį su amputuota koja, neįsivaizduoju, kaip jam gaunasi taip puikiai valdyti slidę. Beje, yra tauragiškis kuris 80 metų būdamas kuo puikiausiai slidinėja. Kalnuose pamatai, kad žmogaus galimybės yra beribės. Būtent čia aš pirmąkart supratau, ką reiškia nugalėti save.

 

VISKAS PRASIDĖJO PRIEŠ 15 METŲ ČEKIJOJE

 

Aplink daug dėl saugumo pamišusių vokiečių, čiuožiančių su šalmais. Mes tai čiuožėme su stilingomis kepurėmis. Bijai, užsigauti sėdėk nuogas pirtyje (tada buvom netolerantiški, kategoriški jaunuoliai). Po pirmo gero trinktelėjimo galva, greitai nusipirkome šalmus. Ruošiantis mus primokino, kad reikia turėti gerai drėgmę sugeriančių apatinių rūbų po šiltais treningais ir būtinai medvilnines apatines kelnes. Jau pirmą pusdienį buvau tokia šlapia, kad kilo įtarimas, ar neatsitiko bėda iš baimės. Visa grupė dvejoms dienoms pasiėmėme slidinėjimo pamokas. Mokino visiškai be nuolydžio vietoj pakelti vieną slidę, tada kitą, apsisukti ir truputį čiuožti „plūgu“. Po poros valandų vyrai sako nesąmonė, varom į kalną. Aš su jais. Čia ir prasidėjo mano 10 metų trukusi kova su paniška slidinėjimo baime ir savęs įveikinėjimu. Kasmet, kasryt, prieš kiekvieną trasą įkvepiu ir įtikinėju save: nežiūrėk tolyn, žiūrėk 3 metrus, tau tik juos dabar reikia nučiuožti, nežliumbk, sukis, sukis…KAIP SUKTIS?????!!!

 

KOMFORTO ZONA TIK BAILIAMS

 

Priėjome labai stačią trasą su keltuvais pašikniukais. Žiūrint iš šalies atrodo, kad kas čia, paimi diską už koto, kiši tarp kojų, stovi ant slidžių, o tave užtempia į kalną. O pasirodo – visai ne taip ir lengva. Praleidus kelis pašikniukus, grubus čekas prižiūrėtojas įgrūdo man tarp kojų vieną ir keltuvas mane timptelėjo į labai statų kalną. Drebančiomis kojomis užkilau, bet, vidurį kalno buvo mažas kupstukas ir aš dribau. Viena slidė nulėkė nuo kojos ir nučiuožiau žemyn. Visa drebėjau, o atsistoti nėjo, paskui mane keltuvu parčiuožė kiti žmonės. Ant šono šliaužiau iš trasos. Rimtai, neperdedu. Parčiuožė laimingas Mindaugas (mano vyras), sako: stokis, ko guli. Nusileido žemyn, paėmė mano slidę ir vėl užkilo iki manęs. Taip drebėjau, kad nėjo atsistoti, slidės nusiimti irgi nėjo. Mindaugas sako: ko dar guli, kelkis, čiuožiam. Pradėjau bliauti, pasikūkčiodama. Sau tariau, kad gyvenime nebevažiuosiu į tuos durnus kalnus, pykau ant visų. Kažkaip pavyko susiimti, o vyrai jau tarėsi, jog čia per lengva trasa, ir sako varom ant kito kalno, rodė į dar labiau neįveikiamą nei šitą. O aš gi dar visai net nebandžiau čiuožti, tik gulėjau. Pagaliau susikaupiau ir padariau milžinišką „plūgą“ ir čiuožiau ne žemyn, o nuo vienos trasos krašto iki kito. Vyrai sako: kertam ofroudą (bekelę), bus greičiau iki kitos trasos. Galvoju, na jei kertam, tai kertam. Tik iščiuožus iš trasos dribau minkštame sniege. Bandžiau stotis remdamasi rankomis į sniegą. Ranka sulindo iki peties ir krentu veidu į pusnį, ir vėl bliaunu.

Žinoma dar daug buvo tokių griuvimų, šliaužimų panikavimų, bet visas ašaras pakeitė juokas. Aišku, panos mokėsi ir kitą dieną, o aš jau su vyrais variau, kaip jau variau, taip. Plūgo techniką įvaldžiau visam gyvenimui. Dar ir dabar, nors galiu nusileisti nuo bet kokios trasos, slidės man nesusiglaudžia. Kadangi vis dar esu didelė bailė, tai nepasileidžiu greitai, darau daug plūginių posūkių. Visada truputį gėdindavausi, kad plūguoju, kol vieną dieną mano kolegos besimaivydami pabandė ilgiau pačiuožti tokiu stiliumi kaip aš. Sako: eik tu sau, kiek tu jėgų turi, juk kojas pakerta. Nieko man nepakerta, juokiuosi. Plūgu esu ir Sella Ronda senai senai įveikusi.

Tai jei esate nepatenkinti savo gyvenimu ir kažką norite keisti, tikriausiai esate girdėję: reikia išeiti iš komforto zonos. Tą ir siūlau padaryti! Jei aš įveikiau savo ilgametę baimę, tai ir Jūs galite išmokti slidinėti! Nebijok, bandyk ir gyvenk!

Inga 1000myliu

Kelionių lagaminas

NERADAI SAVO SVAJONIŲ KELIONĖS?

Ir gauk individualų pasiūlymą!


    Viešbučio žvaigždučių skaičius*:
    Maitinimo tipas*: